Terapines fotosesijas rengiantis fotografas Aurelijus Tumulevičius: asmens portrete slypi atsakymai į klausimus

Verslo ir asmeninius portretus kuriantis fotografas Aurelijus Tumulevičius sako, kad su į fotostudiją atėjusiu klientu jam visada norisi pakalbėti, jį pažinti ir suprasti. „Pirmiausia žmogus ateina pas žmogų, po to klientas – pas specialistą“, – taip socialinius vaidmenis apibūdina fotografas, pabrėždamas žmogiškojo faktoriaus užmezgimo svarbą su savo klientais. „Nuotrauka parodo tai, ko negalime pasakyti žodžiais, todėl kurdamas verslo portretą siekiu klientą pirmiausia parodyti kaip žmogų, tik tada – kaip gerą savo srities specialistą.“

Aurelijus Tumulevičius garsėja kaip fotografas, rengiantis terapines fotosesijas. Jo tikslas – ne tik techniškai sukurti gražias nuotraukas, bet ir padėti klientui susitikti su pačiu savimi, atskleisti savo unikalumą ir įamžinti tai fotografijoje: „Žmogus pats save pajaučia, pamato, koks jis yra iš tikrųjų, kokį save piešia. Dažnai fotosesijos metu į paviršių iškyla svarbūs dalykai: įsitikinimai, vidinės programos, trukdančios realizuoti asmeninį potencialą, kuris labiau įpareigoja nei skatina išnaudoti galimybes.“

Nuoširdumas ir atvirumas padeda užmegzti glaudų ryšį

Fotografo teigimu, rengti terapines fotosesijas nėra lengvas uždavinys. Šis darbas reikalauja atsidavimo, pajautos, natūraliai gimstančio smalsumo pažinti žmogų ir gebėjimo per fotografiją supažindinti jį su savo paties autentiškumu. Tačiau visas pastangas atperka fotosesijoje vykstanti transformacija ir galimybė stebėti skirtumą – koks žmogus atėjo į fotosesiją ir koks išeina. Tiesa, šis pokytis vyksta tik tuo atveju, jei klientas nori ir leidžia tam vykti.

Su subtiliausiomis klientų būsenomis dirbantis fotografas pasakoja kartais pajuntantis, kad žmogus nenori su niekuo bendrauti. Tada tiesiog pradeda neįpareigojantį pokalbį netikėta tema, kuri nepastebimai įtraukia į įdomų dialogą abu pašnekovus. „Žmonės pavargę nuo šablonų, ilgisi tikrumo. Manau, nuoširdumas ir atvirumas yra svarbiausia dabartinėmis sąlygomis“, – sako fotografas, gebantis užmegzti atvirą ir šiltą ryšį kone su kiekvienu jo fotosesijų dalyviu.

Gyvenimo išbandymai leido ištobulinti bendravimo įgūdį

Aurelijus pasakoja, kad kelias, vedantis iki dabartinės veiklos, prasidėjo gan nuobodžiai: „Daug laiko fotografavau vestuves, krikštynas, renginius, kurių dalyviai pastebėjo, kad moku bendrauti su žmonėmis. Aš tai vadinu tiesiog – moku žmones mylėti, o žmonės sako, kad moku bendrauti. Juokiuosi kartais dėl to.

15 metų fotografuodamas išgyvenau visus įmanomus džiaugsmus ir liūdesius. Kad suprasčiau žmones, man gyvenimas atsiuntė: išsiskyrimus, santykius, bendradarbiavimus, nemokėjimą ilsėtis, perdegimus, įvairias psichologines traumas, panikos atakas, nusivylimą, optimizmą, užsispyrimą, kitų žmonių nuomonės paisymą ir nepaisymą, Meilę sau, meilę žmogui, gėdą, laimę, savęs pažinimą, vienišumą ir iliuzijas – supratau, kad jos smagios, be jų gyvenimas nuobodus, bet jos kerta kartais taip, kad labai skauda.“

Terapinės fotosesijos padeda susitikti su pačiu savimi

Rengdamas terapines fotosesijas Aurelijus ne tik įprasmina savo veiklą, jo tikslas – kuo įvairiapusiškiau pasitarnauti klientui, padėti susitikti su pačiu savimi, tad visas dėmesys sutelkiamas į stovintį prieš objektyvą žmogų siekiant jį pajausti. Fotografas stengiasi, kad asmuo, atėjęs į terapinę fotosesiją, išmoktų savęs klausyti, suprastų, kurioje vietoje norėtų išsigryninti savo tikrus ir suprastų primestus norus, pajaustų, kaip gyvenimas gali pasikeisti.

„Užduodant klientui klausimą reikia žinoti, kuriuo momentu fotografuoti, – šis akimirkos fiksavimo pajautimas ateina tik per patirtį. Bet žmogus, paėmęs nuotrauką, žino atsakymą į klausimą, kurio nežinojo ilgą laiką. Juk visi atsakymai yra pačiame žmoguje ir tereikia išmokti skaityti save“, – atskleidžia terapinės fotosesijos paskirtį tuo užsiimantis fotografas.

„Terapinė fotosesija – gyva ir dinamiška, sunku nusakyti, kiek laiko ji truks, įsprausti ją į griežtus laiko rėmus. Procesas susideda iš kelių dalių, kurios kuriamos realiu laiku: kartais bėgama į gatvę, kartais dirbama  studijoje, kitais kartais – prie ežero, ant stogo. Ilgiausia fotosesija studijoje vyko dešimt su puse valandos. Jeigu reikėtų papasakoti, kas vyksta, sakyčiau – improvizacija.“

Neįkainojama patirtis

„Per terapines fotosesijas gaunu tiek patirties ir žinių, kad jokie vadovėliai ar filmai to neatstotų. Labai įdomu stebėti, kaip žmogus po truputį nusimeta kaukes, nesipriešina kūrybiniam procesui, ir galiausiai išeina iš fotostudijos pasikrovęs energijos“, – sako Aurelijus.

„Dažniausiai, pas mane ateina moterys, kurios jau sugalvojo keisti gyvenimą į geresnį, tad mano studija ir yra lakmuso popierėlis, kuris parodo, kokios spalvos tas ryžtas, o studijoje įvyksta labai daug ko.

Su jaunaisiais fotografais, kurie kreipiasi į mane pagalbos, beveik niekada nekalbame apie fotografavimo technikas. Kalbame apie subtiliąją proceso dalį – kliento pajautimą, nes ji yra įdomiausia, įprasmina kūrybą, leidžia mėgautis savo veikla.“

Ne visos fotosesijos gali būti terapinės

„Turėjau fotosesijų, po kurių žmogus liko nepatenkintas. Žmonės gyvena iliuzijose ir tiki stebuklais. Klientas ateina su lūkesčiais, kad jam padėsiu, nes esu padėjęs jo artimam žmogui. Tačiau realybė yra kitokia. Pirmiausia reikia norėti ir pajausti, kad jau atėjo laikas kažką keisti gyvenime. Žmonės, kurie ateina nepasirengę pokyčiui, nenorėdami fotografuotis ar nepriimdami savęs, – uždaro visas galimybes atsiskleisti pasauliui. O be pasaulio žmogus yra mažesnės reikšmės nei jis įsivaizduoja, – nepavykusių fotosesijų momentais dalijasi fotografas. – Tada toks žmogus išeina iš studijos pavargęs, nes jis visą dieną priešinosi sau, savo jausmams, galimybėms. Žinau, kad toks žmogus ras atsakymus kitur arba vėliau.“

Nuotraukoje galima užkoduoti sėkmę ir uždarbio dydį

Aurelijus sako, kad terapinės fotosesijos galią tenka panaudoti ir kuriant verslo portretus – kartais tai vienintelis būdas, leidžiantis žmogui atsiskleisti ir pajusti asmeninį potencialą. Nuotraukoje galima užkoduoti viską: savo sėkmę, laimę, kiek uždirbsi, su kuo dirbsi, taip pat populiarumą. Ir – paleisti savo asmenybės dalį į pasaulį, kad ji kalbėtų už žmogų – per portretą!

„Kūriau verslo portretus keliasdešimčiai įmonių ir su keliomis nusprendėme paeksperimentuoti. Fotografavau vienoje įmonėje darbuotojus tuo metu, kai jie būdavo atsipalaidavę, šypsojosi, – kaip tikrame gyvenime. Skyriau tam daugiau laiko studijoje, bet rezultatas tarsi niekuo neišsiskyrė. Tačiau po tam tikro laiko paskambino vadovas ir dėkojo, kad klientai darbuotojus rinkosi pagal nuotraukas. Jie rinkosi tuos, su kuriais jiems atrodė smagu bendrauti, todėl beveik nekilo problemų tarp kliento ir darbuotojo“, – teigiamais užfiksuoto autentiškumo rezultatais džiaugėsi fotografas.